2007-06-12

Juodaakė Zuzana


Karšta diena, tai sėdžiu kambary skaitydamas knygą grojant „Pūko“ radijui iš Lietuvos per Internetą ir retkarčiais žvilgteriu per stiklines duris į žmoną kieme laistančią gėles. Menkai aš nusimanau apie gėles, nežinau nei jų vardų, bet jas, žmonos pasodintas, ginu nuo stirnų, triušių, na ir piktžolių. Ak tos piktžolės! Kodėl gamtoje taip yra? Visą kas gerą, gražu yra reta ir trapu. Juk gėles sodiname, tręšiame, laistome, net kalbame su jomis, o žiūrėk – gelsta, vysta. Gi piktžolės auga nesėtos, nesodintos, netreštos, nelaistomos ir pavėsyje ir saulės kaitinamos. Nekenčiu jų. Vaikystėje verčiau pasirinkdavau eiti į pievas perkelti besiganančias karves ar joti su tėvu naktigonėn, nei eiti su motina ravėti daržų. Taip mąstydamas žvelgiu į už stiklinių durų mano plytomis išgrįstą aikštelę ir jos vidury tarp plytų augančią piktžolę. Kiekvieną pavasarį tarp plytų išdygsta piktžolės, nenorėdamas lankstytis ir rauti, purškių jas naikinančiais chemikalais. Paprastai po dienos, kitos jos pradeda vysti ir pagaliau nuvytę prapuola, bet va, ši viena, nežiūrint kiek ją purškiu, auga ir veša. Aišku, galėčiau išrauti, bet many esantis chemikas užsispyrusiai nori ją nunuodyti ir viskas. Taigi, purškiu o ji veša. Rodos seku visas chemikalo instrukcijas: purkšti tik tada, kai bent 24 val. nelis, kad lietus nenuplautų nuodų, bet niekas nepadeda. Taip man bemąstant, žiūriau artėja žmona su vandens laistytuvu. Netikiu savo, neseniai nuo kataraktos išlaisvintomis akimis: ji laisto tą piktžolę. Pašoku ir prastūmęs duris šaukiu: „Ar sudurnavojai? Juk laistai piktžolę“. O ji: „Tau visur piktžolės vaidenasi, čia juk „blackeyed Susan“. Dabar rimtai supykstu ir rėkiu, kad man nesvarbu ar tai juodaakė ar žydraakė Zuzana, jokios zuzanos neaugs tarp mano išdėstytų plytų. Ne vieta čia joms, tvarka turi būti. Pamokęs žmoną apie „tvarką ir teisingumą“, jaučiuosi kaip buvę prezidentas Rolandas Paksas....

Metu skaitęs knygą ir naršau internete kur akis užkliūva už Pasaulio grožio karalaitės rinkimų vykusių gegužės 28 d. Meksikoje. Išrenkama japonė, bet antroje vietoje lieka venezuelietė pavarde Jonaitis. Jos pilna pavardė: Lidimar „Ly“ Carolina Jonaitis Escalona, gimusi 1985 m. Venezueloje. Rašoma, kad „Ly is of Lithuanian, Russian and Venezuelan origin. Speaks Spanish, English and French“. Ji garsi modeliuotoja, Venezuelos 2006 m. grožio karalaitė, šių rinkimų išvakarėse buvo pasaulio karūnos favoritė. Kiekvieną kartą kai pamatau pavardę „Jonaitis“ prisimenu amerikietiškojo futbolo legenda tapusį Joną Jonaitį (Johnny Unitas). Jo tėvai (senųjų lietuvių emigrantų palikuonys) norėdami, kad pavardė būtų teisingai ištariama, pakeitė ją į „Unitas“. Jonaitis juokdamasis mums pasakojo, kai Amerikos graikai suruošė jam pagerbimą, kaip labiausiai pasižymėjusiam Amerikos graikui ir kaip nusivylė sužinoję, kad jis ne graikas.. Va kaip išeina, kai pavardės rašomos pagal tarimą. Amerikietiško futbolo sirgalių tarpe Johnny Unitas žinomas visoje Amerikoje. Žinomas ne tik savo pasiekimais sporte, bet ir savo gyvenimu už sporto aikštės ribų. Buvo kuklus, malonus su žiūrovais, spauda, neįsivėlęs į intrigas, kaip daugelis dabartinių sporto pasaulio žvaigždžių. Kelis kartus išrinktas naudingiausiu metų žaidėju, buvo sporto žurnalo apdovanotas brangiu sportiniu automobiliu – Corvette. Gavęs jį tuoj iškeisdavo į paprastą, talpią šeimos mašiną – „stationwagon“. Sekmadienio rytais, prieš rungtynes su keliais žaidėjais atvažiuodavo išklausyti šv.Mišių Baltimorės lietuvių parapijos bažnyčioje. J.Unitas mirė prieš penkerius metus. Baltimorėje prie sporto stadiono pastatyta jo statula. Keistas mūsų gyvenimas: lietuviai Vilniuje pastatė statulą rock muzikantui baltimoriečiui Frank Zappai, o baltimoriečiai Amerikos lietuviui Jonui Jonaičiui-Unitas.

Mąstymus apie Jonaičius nutraukia per „Pūko“ radiju girdima daina. Liudas Dambrauskas dainuoja apie lietuvius emigrantus: „...kur tu Čikagoj, Londone, Paryžiuje, Milane, Ispanijos plantacijose, Stokholmo centre, kur tu Berlyne, Amsterdame, Airijos glėby, o mūsų tiek nedaug belikę Lietuvos širdy...“ . Paveikia mane ta daina. Kažką suvirpina mano širdy. Mūsų niekada nebuvo daug. Nebuvo daug, ypač Lietuvos širdy. Juk bajorija susižavėjusi svetimais blizgučiais paliko Lietuvos širdyje tik baudžiauninkus, varguolius. Net milijonas šių bėgo nuo caro valdžios ieškoti laimės Amerikoje. Be mokslo, be kalbos, pasitraukę tiesiai nuo žagrės, jie statė čia bažnyčias, lietuvių namus, leido knygas, laikraščius. Neplėšikavo, nevogė, neapgaudinėjo savo tautiečio, nepažino kalėjimo sienų....
O Liudas toliau dainuoja: „..aš nežinau, ką mano drauge, tau šiandieną atsakyti. Kur taip toli nuo mūsų saulė, beviltiškai toli ir mes bejėgiai ir akli, tai ko verta taika širdy. Aš nežinau, kada save nustosime žudyti...“.
Kada? Kada nustosime save žudyti alkoholy, tabako dūmuose, kelių avarijose? Kada nustosime būti žudikais, vagimis, vandalais svečiuose šalyse?

Dambrausko daina nukreipia mano mintis į paliekančius Lietuvą. Juk ir mano tėvai ją paliko. Iš tikro, tai nepaliko, bet kai Virbalis, kuriame gyvenome, atsidūrė fronto zonoje, vokiečių karo žandarų buvome išvaryti į Rytprūsius. Aišku, vėliau, besiveržiant raudoniesiems, iš ten galėjome grįžti į Lietuvą. Bet tėvai pasirinko bėgti tolyn į bombarduojamą, degančią Vokietiją. Pirmosios okupacijos metais tėvai buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašus, o tėvo brolis buvo išvežtas ir mirė pakeliui į Sibirą. Atmenu, kaip raudojo mano motina, kai teko palikti namus ir viską ką tėvai buvo sukaupę per savo gyvenimą. Verkė ir mano močiutė, tėvo motina, jau praradusi vieną savo sūnų, netenkanti paskutiniojo...

Pasikeitė lietuvė motina, pasikeitė ir Lietuvos močiutės. Internete skaitau, kaip motina džiaugiasi, kad jos du sūnūs Norvegijoje, jiems ten gera, uždirba daug pinigų. Internete įdomus dienoraštis (angliškai vadinamas „Blog“, lietuvių paverstas į „blogas“) lietuvaitės dirbančios Airijoje. Ji rašo:
Močiutė telefonu palinkėjo birželį viešint pas draugę Danijoje įsižiūrėti kokį daną.
Lyg žinotų, jog skandinaviškas tipas man visada buvo prie širdies. Dar patarė rinktis vyresnius vyrus. ‚Geriau kad jis tave mylėtų ir negalėtų be tavęs gyventi, o ne tu be jo‘, - pasakė ji.
Be to, papasakojo, kad pažįstamos anūkė iš Vakarų parsivežė užsienietį. Pilve. O bendraautorius liko Vakaruose.
Taip mes ir gyvenam Vakaruose...
“.

Per stiklines duris matau, kaip žmona atsargiai bando iškasti iš tarp plytų išdygusią „juodaakę Zuzaną“. Greičiausiai perkels augti tarp kitų gėlių. Pasijuntu kaltas, kad nevertinau tos gėlės pastangų išdygti tarp šaltų plytų ir savo žydėjimu nustelbti besiveisiančias piktžoles. Juk taip maža grožio ir gėrio pasaulyje.
(Nuotrauka: 1959 metais amerikietiško futbolo žvaigždės Johnny Unitas - Jonaičio namuose. Is kairės: Baltimorės lietuviu parapijos kunigas Antanas Dranginis ir Juozas Gaila. Vidury: Johnny Unitas-Jonaitis su sūneliu.)